stabuklas

stabùklas sm. (2) Jdr, Kl, Rdn, stabū́klas (1) BM313(Tn), LD167 žr. stebuklas: 1. Stabùklai tik senovė[je] buvo DūnŽ. 2. Stabùklai buvo tikri tos mašinos Grd. Tikri stabùklai: vaikas vaiką tura (jauna mergaitė pagimdė) Krš. Vedvi darysav stabùklą: virsav kiunkį su bumbolais Šv. Ka pamatė, ka ten dyvijas – nebuvo matę tokių da stabū́klų Sd. Stabùklų stabùklai, sakau! Krš. ║ įvykis, atsitikimas: Visokių stabùklų sviete yra Vn.